Publicisto, Delfi.lt apžvalgininko Anatolijaus Lapinsko pranešimas Ar socialinė parama gelbsti žmones? konferencijoje „Liberalų atsakas XXI a. iššūkiams europietiškoje Lietuvoje“ 2011 metų spalio 15 dieną.
Lietuvos profesinės sąjungos lapkritį ketina surengti masinę protesto akciją, ir ne bet kokią, o jos „graikiškąjį variantą“, matyt, su demonstrantais, apsiginklavusiais akmenimis ir lazdomis bei policija su ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis. „Graikiškai“ bus protestuojama prieš tai, kad Lietuvoje nėra oraus darbo ir nedidinama iki 1000 litų minimali alga. Dėl oraus darbo, taip kaip čia pažiūrėsi, pvz., ar asenizatoriaus darbas yra orus ar ne? O dėl minimalaus atlyginimo tai vėlgi, pvz., Lietuvoje beveik kiekviena šeima turi po automobilį ar kelis, nors iš minimalaus atlyginimo net valgiui turėtų neužtekti. Beje, iš viso kam reikia dirbti, jei elgetos Vilniuje, jo mero A.Zuoko duomenimis, „uždirba‘ po porą tūkstančių per mėnesį.
Kita vertus, tie „minimalistai“ gauna tiek pašalpų ir kompensacijų, kad bendras jų pajamų dydis tikrai ne minimalus, o greičiau – vidutinis, jei ne dar didesnis. O dėl Graikijos, tai turbūt sutiksite, kad jokiai Europos šaliai nelinkėtume tokio akivaizdaus valstybės žlugimo. Bet Lietuvos profsąjungos turbūt mano, kad žlugus valstybei lietuviai gyvens geriau.
Kaip reikėtų įgyvendinti Lietuvoje socialinį teisingumą: ar siekiant jo išdalyti valstybės pinigus vargšams, nors jie net neketina tų pinigų užsidirbti savo darbu; galbūt duoti ar kaip sovietmečiu sakydavome „skirti“ tiems patiems neturtėliams šiuolaikinius butus, nors jie neparodė jokių pastangų įsigyti bent kokį būstą, o elgetų turbūt reikėtų mandagiai atsiprašyti už sutrukdymą ir paaiškinti, kad elgetauti negražu? Kita vertus, negi dirbtinis pajamų išlyginimas per socialines pašalpas ir kompensacijas, socialinių butų skyrimas vėlgi iš valstybės kišenės, argi nėra to paties elgetavimo patenkinimas, tik vadinant jį kitais vardais?
Žinoma, yra ir visiškai teisėtas būdas, atsidūrus situacijoje, kai žmogus negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių, tikėtis valstybės paramos. Turiu omenyje, aišku, apdraustuosius socialiniu draudimu. Tačiau ir šiuo atveju nereikėtų reikalauti visiško buvusių pajamų kompensavimo, nes socialinio draudimo sistemoje veikia ir visuomenės solidarumo svertai, šiek tiek išlyginantys buvusią pajamų nelygybę ir, žinoma, taip pat turėtų veikti ir sveiko proto mechanizmas, neleidžiantis klimpti Lietuvos socialinio draudimo sistemai į astronominio dydžio skolas. Apie visa tai ir pakalbėkime.
Nepasiturinčiųjų šelpimas per 5 metus padidėjo 10 – 15 kartų!
Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatyme nurodoma, kad šios paramos rūšys yra: 1. socialinė pašalpa; 2. būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijos. Piniginė parama nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims – taip vadinasi ši paramos rūšis, nesulaikomai didėja: 2006 m. jos dydis buvo 89 mln. litų, 2010 m. – 642 mln., 2011 m. pirmą pusmetį – 433 mln. litų, taigi per metus gali siekti net 890 milijonų litų. Per penkerius metus nuo 2006 m. šios paramos bendra suma padidėjo dešimt kartų, nuo 89 iki 890 mln. litų! Kuo ši parama nusipelnė tokio „populiarumo“? Panagrinėkime smulkiau.
Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo paskirtis įvardijama taip: „įvertinus nepasiturinčių šeimų ir vienų gyvenančių asmenų turtą ir pajamas, kai suaugę šeimos nariai ir vieni gyvenantys asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, nustatyti valstybės teikiamos piniginės socialinės paramos dydį ir teikimo sąlygas, gavėjų teises ir pareigas, finansavimo šaltinius“.
Atkreipkime dėmesį: „išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes“! Gyvenimo realybė dažniausiai paneigia šią įstatymo nuostatą ir dauguma pašalpų gavėjų, tenka pripažinti, net nebando išnaudoti ar bent pasidomėti tomis galimybėmis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklalapyje dar paaiškinama, kad „iš besikreipiančių socialinės paramos reikalaujama, kad jie pirmiausia pasirūpintų visomis pajamomis, kurias gali gauti savo pastangomis“. Vėlgi galima pakartoti, kad tų pastangų dažniausiai nė nematyti.
Didžiausią socialinės paramos dalį sudaro socialinė pašalpa, t.y. piniginė parama nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims, jeigu jie atitinka minėto įstatymo reikalavimus. Statistika čia irgi yra negailestinga: 2006 metais 38 tūkstančiai žmonių gavo iš viso 44 mln. Lt socialinių pašalpų, 2010 m. – 181 tūkst. žmonių gavo 510 mln. Lt , per 2011 m. I pusmetį 238 tūkst. žmonių – 333 mln. Lt, taigi šiemet tikrai pasieks 660 mln. litų. Per penkerius metus socialinių pašalpų suma padidėjo net 15 kartų! Kokia ekonomika gali išlaikyti tokius šuolius?
Esminė socialinės pašalpos gavimo nuostata: pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas, t.y. 350 litų. Socialinės pašalpos dydis lygus 90 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų ir šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį, tokiu būdu maksimali socialinė pašalpa yra 315 Lt.
Socialinės pašalpos dydžio apskaičiavimas
• jei šeimą sudaro 5 šeimos nariai – du suaugę ir trys vaikai, suaugę jokių pajamų neturi, tik išmokas vaikams -156 Lt (kiekvienam vaikui po 52 Lt) . Kadangi šios išmokos nėra įskaitomos į šeimos pajamas, socialinė pašalpa šiai šeimai bus: (( 5 žm. x 350 Lt) – 0 Lt) x 0,9 = 1575 Lt.
• jei toje 5 narių šeimoje – du suaugę ir trys vaikai, o šeimos pajamos per mėnesį – 1357 Lt (du minimalūs 800 Lt atlyginimai, į rankas po 678,5 Lt), socialinė pašalpa bus: ((5 žm. x 350 Lt) – 1357 Lt) x 0,9 = 353 Lt. Iš viso šios šeimos pajamos bus (2 MA ir socialinė pašalpa) 1710 Lt.
• jei toje pačioje 5 narių šeimoje – du suaugę ir trys vaikai, o šeimos pajamos per mėnesį – 1648 Lt (du minimalūs 1000 Lt atlyginimai, į rankas po 824 Lt), socialinė pašalpa bus: ((5 žm. x 350 Lt) – 1648 Lt) x 0,9 = 92 Lt. Iš viso šios šeimos pajamos (2 MA ir socialinė pašalpa) – 1740 Lt.
Tokiu būdu nieko neuždirbanti šeima gaus 1575 Lt pašalpų, uždirbanti du dabartinius minimalius 800 Lt atlyginimus – 1710 Lt pašalpų, uždirbanti du galbūt būsimus minimalius 1000 Lt atlyginimus – 1740 litų pašalpų.
Dėmesio: gaunanti du dabartinius minimalius atlyginimus (po 800 Lt) šeima uždirbs tik 135 Lt daugiau už visai nieko neuždirbančią; gaunanti du būsimuosius minimalius atlyginimus (po 1000 Lt) – tik 30 litų daugiau už dabartinę minimalią algą gaunančius. Esant dabartinei pašalpų sistemai, minimalios algos padidinimas 200 Lt, bet realių pajamų žmogui tik 15 Lt nieko esmingai nepakeis.
Įsivaizduokime tokią situaciją: didinamas ne minimalus atlyginimas, bet tiesiog konkrečiam žmogui pasiūlomas sunkesnis ar atsakingesnis darbas už 1000 litų vietoje buvusių 800 litų. Labai abejotina, ar žmogus eis į tą sunkesnį darbą dėl 15 litų pajamų padidėjimo.
O jeigu iš tikrųjų bus pakeltas minimalus atlyginimas iki 1000 litų, bet jo efektas bus, kaip ką tik parodėme, tik 30 litų penkių asmenų šeimai, tuomet tikrai verta suabejoti, liaudiškai tariant, ar verta skaldyti malkas dėl tokio menko lauželio. Pasaulis tikrai juoksis iš Lietuvos žmonių „graikiškų“ susirėmimų su policija dėl 30 litų arba nė 9 eurų per mėnesį nesiekiančios sumos.
Tiesa, jei ta šeima iš keturių asmenų – du suaugę, du vaikai – uždirbanti du minimalius, tuomet jos pajamų skirtumas tarp esamo MA – 800 Lt ir galbūt būsimo MA – 1000, sudarys 252 litus. O jeigu šeimoje tik vienas vaikas, tai skirtumas bus 291 litas. Bet tuomet taip išeina, kad Lietuvos valstybė skatina šeimose turėti kuo mažesnį vaikų skaičių: kuo mažiau vaikų, tuo daugiau šeima gaus pinigų. Ar Lietuvos valdžia žino, kad ji, gal ir nejučiom varo būtent tokią politiką?
* * *
Kam ta renovacija, jei gauname kompensaciją!
Nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims kompensuojamos išlaidos už būsto šildymą, karštą ir šaltą vandenį. Šildymo ir vandens kompensacijos, lygiai kaip ir pašalpos auga svaiginamu greičiu: 2006 m. 96 tūkstančiams kompensacijų gavėjų buvo sumokėta 30 mln. litų, 2010 m. 166 tūkst. gavėjų – 116 mln. litų, 2011 I pusmetį 220 tūkst. gavėjų – 90 mln., taigi per metus, ko gero, bus 180 mln. litų.
Kompensacijos už šildymą, karštą ir šaltą vandenį apskaičiavimas:
• Šeima iš 5 šeimos narių – du suaugę ir trys vaikai, šeima gauna tik socialinę pašalpą (315 Lt x 5 = 1575 Lt). Už šilumą ji turėtų mokėti penktadalį skirtumo tarp jos pajamų (1575 Lt) ir VRP (valstybės remiamų pajamų) penkiems asmenims (1750 Lt) . Jai bus kompensuojamos visos išlaidos už būsto šildymą (pvz., 370 Lt), nes šeimos pajamos yra mažesnės už VRP penkiems asmenims.
• Už karštą vandenį mokama tik 5 proc. šeimos pajamų (1575 Lt x 0,05 = 78 Lt). Vartojant normatyvinį 7,5 kub.m. kiekį tik tiek reikėtų mokėti, likusi mokesčio dalis (pvz., 120 Lt) kompensuojama.
• Už šaltą vandenį mokama tik 2 proc. asmens pajamų (1575 Lt x 0,02 = 31,5 Lt). Vartojant normatyvinį 10 kub. m. kiekį tik tiek reikėtų mokėti, likusi mokesčio dalis (pvz., dar 11 Lt) kompensuojama.
Šiai vien iš socialinių pašalpų gyvenančiai šeimai valstybė padovanotų apie 500 Lt kompensaciją.
• Jei tokioje pačioje penkių asmenų šeimoje suaugusieji gauna dabartinį minimalų atlyginimą (po 800 Lt, į rankas po 678,5 Lt), šeima gauna socialinę pašalpą – 357 Lt, jai irgi bus kompensuojamos visos išlaidos už būsto šildymą (apie 370 Lt), dar 120 Lt kompensacija priklausytų už karštą vandenį, 6 Lt už šaltą. Ši šeima, gaunanti du dabartinius MA taip pat gautų apie 500 Lt kompensaciją.
• Jei tokioje pačioje penkių asmenų šeimoje suaugusieji gautų būsimąjį minimalų atlyginimą (po 1000 Lt, į rankas po 824 Lt) ir šeimai priklausytų socialinė pašalpa – 92 litus, jai irgi būtų kompensuojamos visos išlaidos už būsto šildymą (apie 370 Lt), tokia pati 120 Lt kompensacija priklausytų už karštą vandenį, 6 Lt už šaltą. ši šeima, gaunanti du būsimuosius MA taip pat pakliūtų į tokios pačios – apie 500 Lt kompensacijos gavėjų sąrašą.
Dovanos ir maistu
Parama vargšams skiriama ir maistu. Jei šeimos pajamos vienam asmeniui neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio (525 Lt) per mėnesį, penkis arba šešis kartus per metus šių šeimų nariai dar gauna paramą maisto produktais. Penkių asmenų šeimai suteikto maisto metinė vertė siekia apie 900 Lt, vidutiniškai per mėnesį išeitų po 75 Lt. Beje, gaunančių paramą maisto produktais, asmenų skaičius, galėtume juos vadinti neprivalgančiais, nuolat didėja, šiuo metu jų yra net pusė milijono…
Socialinės stipendijos ir skolininkams…
Bet tai dar ne viskas. Jei šeimos pajamos vienam asmeniui neviršija tų pačių 525 Lt per mėnesį, mokiniai turi teisę į nemokamą maitinimą, maksimali jo vertė 187 Lt mėnesiui, trims vaikams būtų 561 litas. Taip pat vieną kartą per metus gali būti skirta 312 Lt parama mokinio reikmenims įsigyti, trims vaikams susidarytų 936 Lt, išdalinus šią sumą į 12 mėn. dar bus 78 litai, iš viso 639 Lt. Bet ir tai dar ne viskas. Gaunantys socialinę pašalpą studentai turi teisę į 390 Lt socialinę stipendiją. Jeigu šeimoje bus trys studentai, jie iš viso kas mėnesį gaus 1170 litų. Beje, socialinė stipendija skiriama ir įsiskolinimus turintiems studentams. Gaunantiems įprastas stipendijas, tokios privilegijos nė nesisapnuoja.
Tokiu būdu, jei viską sudėsime, ta nedirbanti šeima per mėnesį gali gauti iki 3320 litų pašalpų, kompensacijų ir stipendijų; gaunanti dabartinį 800 Lt minimalų – iki 2098 Lt pašalpų, o kartu su atlyginimu – iki 3455 litų pajamų, gausianti būsimąjį 1000 Lt minimalų – iki 1837 Lt pašalpų, o su atlyginimu – iki 3485 litų. Du vidutiniai šalies atlyginimai „į rankas“ šiuo metu sudaro 3280 Lt. Kaip matome, netgi „pašalpininkų“ šeimos pajamos gali viršyti vidutinių atlyginimų gavėjų pajamas, o „minimalistų“ tai tikrai.
* * *
Kokias išvadas galima būtų daryti? Vien apžvelgtos dvi paramos rūšys (jų yra daugiau) iš valstybės biudžeto ištraukia gerokai per milijardą litų. Tačiau ne tai svarbiausia. Šimtai tūkstančių žmonių supratę, kad valdžia jais pasirūpins, patys nustoja rūpintis savo gyvenimu, karjera, vaikais, būstu, maistu, žodžiu, beveik viskuo ir tokiu būdu grimzta į beviltiškos egzistencijos duobę, retkarčiais paįvairindami pilką kasdienybę kokiomis nors akcijomis ir peticijomis valdžiai: gelbėkite vargšus!
O valdžia tuojau eina jiems į pagalbą. Todėl ir gimė mūsų valdžią diskredituojantis šūkis: „Kam ta renovacija, jei gaunu kompensaciją“. Panašūs šūkiai, tikėtina, yra ir kitose sferose, kur cirkuliuoja įvairi parama, pvz., kam taupyti pinigus ar stengtis daugiau uždirbti, jei gausiu socialinę pašalpą, socialinį būstą, socialinę stipendiją? Žodžiu, dosniai teikiama socialinė parama anaiptol ne gelbsti žmones, bet juos dažnai skandina į abejingumo sau ir savo šeimai, darbui ir mokslui, o galų gale ir valstybei liūną. Nes valstybės milijardai tikra ta žodžio prasme pravalgomi, užuot juos panaudojus kur kas prasmingesnėse valstybės gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, viešiesiems ir remiamiems darbams, smulkaus verslo skatinimui, kitai socialinės sferos veiklai, kurioje būtų gaunamas atlyginimas už kokį nors darbą, o ne už beprasmį laukimą geresnių laikų.
* * *
„Sodros“ motinystė: neapžiojamas kąsnis
Socialinis draudimas irgi yra socialinė parama, nes pagal įstatymą valstybinis socialinis draudimas teikia „apdraustiesiems gyventojams… gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų“. Tačiau draudimas neturėtų virsti labdara, o jei tiksliau – nepakeliama valstybės našta. Būtent tokia neseniai virto motinystės draudimo išmokos.
2006 m. motinystės pašalpoms išleista 269 mln. litų, 2009 m. – 1,5 mlrd. litų, 2010 m. – 1,46 mlrd. litų, 2011 m. – 1,37 mlrd. litų. Kas čia atsitiko, kad per penkerius metus šios išmokos padidėjo penkis, o prieš porą metų net šešis kartus? Priežastis paprasta: Lietuvos valdžia tokiu būdu ėmėsi skatinti gimstamumą. Štai šio žygio rezultatai: 2006 m. gimė 31265 kūdikiai, 2009 m. 36682 – pastarojo dešimtmečio rekordas, bet 2010 m. jau mažiau – 35626, o per 2011 m. sausio – rugsėjo mėnesius dar 603 kūdikiais mažiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Taigi penkiagubas motinystės išmokų padidėjimas nelėmė adekvataus gimstamumo padidėjimo.
Bet svarbiausia, kad motinystei skiriami milijardai, jei kalbėtume atvirai, skandina „Sodrą“ ir kartu visą valstybę. Tas milijardines „Sodros“, kartu ir valstybės skolas turės apmokėti tie patys mūsų vaikai, kol kas apie jiems užkrautą skolą jie tiesiog nežino. Ką daryti? Apie tai esu rašęs ir kalbėjęs ne kartą. Kai kurie mano siūlymai, nebūtinai dėl jų paviešinimo, jau vykdomi.
Prieš kurį laiką palyginau Baltijos šalių motinystės pašalpų ir gimusių vaikų santykį. Paaiškėjo, kad 2009 m. vienam gimusiam vaikui Lietuva išleido 40 646 litus, Latvija vienam vaikui skyrė 25464, Estija – 27215 litų. O gal iš tiesų viską nulemia pinigai? Deja, 2010 m. gimstamumo rodikliai rodo, kad esant beveik tokiam pačiam finansavimui, gimusių vaikų sumažėjo, 2011 m. toliau mažėja. Tuo pačiu vaikai Lietuvoje lyg klestinčioje valstybėje toliau „brangsta“. Čia galima būtų priminti, kad tūkstantiniai gimstamumo padidėjimai buvo ir 2005 – 2007 metais, kai motinystės pašalpos buvo mokamos tik vienerius metus. O Estijoje ir Latvijoje ir be milijardinių dotacijų gimstamumas yra didesnis.
Suformuokime esminį klausimą: net jeigu gimimų pagausėjimą nulėmė vien milijardinės pinigų „injekcijos“, o ne natūralus gimstamumo svyravimas (beje, sunkmečiu ir be jokių „injekcijų“ vaikų gimsta daugiau nei klestėjimo metu), ar tokios išlaidos iš visiškai kiauro „Sodros“ biudžeto pasiteisino? O gal buvusi kiek nors modifikuota sistema, taip pat efektinga mobilizacinė gimstamumo kampanija bei kitos priemonės būtų pasiekusios panašų rezultatą? Tarp tų priemonių, pirmiausia, reikėtų paminėti vaikų darželių steigimą, jam paskyrus vieną kitą šimtą milijonų iš gausaus motinystės pašalpų aruodo, garantuoju, kad dauguma tėvų tikrai pritartų. Tuo labiau, kad jie atvirai taip ir sako: geriau būtų ne pašalpos, bet vaikų darželiai.
Trumpai tariant, ar nereikėtų gyventi pagal pajamas netgi tokiose subtiliose gyvenimo srityse, kaip socialinė parama savo visuomenės nariams ar naujų gyvybių atsiradimas? Estija ir Latvija tai suprato jau anksčiau, motinystės pašalpos ir apskritai pensijų sistema ten atitinka jų šalių finansines galimybes, todėl ten nėra ir socialinių biudžetų deficito, iš kurio, kaip matome, Lietuva išbris dar negreitai. Tiesa, naujosios motinystės pašalpų nuostatos, pradėjusios galioti nuo šių metų vidurio, teikia tam tikrų mūsų valdžios gręžimosi į realybę vilčių. Tą skaudžią realybę: gyventi pagal pajamas pradeda suprasti ir visas pasaulis, Lietuva neturėtų būti išimtis.
Dokumentą ar jo fragmentus kopijuoti, platinti ar publikuoti be Taikomosios politikos instituto sutikimo griežtai draudžiama.
Bendraukime!